Lenkų kalba

Lenkų kalba
Lenkų kalba (język polski, polszczyzna) – viena iš vakarų slavų kalbų, priklauso lechitų pogrupiui, kurią vartoja lenkai.

Lenkų kalbai artimiausios yra kašubų ir polabų kalbos.

Tai trečia pagal kalbančiųjų skaičių slavų kalba (po rusų ir ukrainiečių).

Raštas lotyniškos abėcėlės pagrindu.

Kalba turi nosinius garsus ą, ę.

Šalis
  • Lenkija
    Lenkija, oficialiai Lenkijos Respublika – valstybė Vidurio Europoje. Vakaruose ji ribojasi su Vokietija, pietuose – su Čekija ir Slovakija, rytuose – su Ukraina ir Baltarusija, šiaurėje – su Lietuva ir Rusijos Federacijai priklausančia Kaliningrado sritimi ir Baltijos jūra. Sostinė ir didžiausias miestas – Varšuva. Kiti didieji miestai yra Krokuva, Lodzė, Vroclavas, Poznanė, Gdanskas ir Ščecinas.

    Lenkijos ištakos siekia 966 m., kai dabartinių Lenkijos žemių valdovas Meška I pasikrikštijo. 1025 m. įkurta Lenkijos karalystė, o 1569 m. susijungė su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste į Abiejų Tautų Respubliką (ATR), kuri iki XVII a. buvo plotu ir gyventojų skaičiumi viena didžiausių Europos valstybių. ATR tapo pirmąja šalimi Europoje 1791 m. gegužės 3 d. išleidusi rašytinę konstituciją. Po padalijimų Lenkija liovėsi egzistavusi ir savo nepriklausomybę atkūrė tik 1918 m. Nacistinei Vokietijai užpuolus Lenkiją 1939 m. prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Po dviejų savaičių rytinę Lenkijos dalį užėmė SSRS, išeivijoje buvo paskelbta vieninga vyriausybė tremtyje. Karo metais žuvo daugiau nei šeši milijonai žmonių. Po karo 1947 m. SSRS iniciatyva įkurta SSRS satelitinė Lenkijos liaudies respublika. Dar XX a. devintajame dešimtmetyje Lenkijoje išpopuliarėjo Solidarumo judėjimas ir 1989 m. buvo atkurta suvereni demokratinė Lenkijos respublika.
  • Lietuvos Tarybų Respublika
    Lietuvos Tarybų Respublika  – buvusi sovietinė respublika dabartinės Lietuvos teritorijoje, gyvavusi kelis mėnesius 1918–1919 m.

    1918 m. gruodžio 4 d. lietuviškosios RKP(b) sekcijos Maskvoje centrinis biuras nusprendė sukurti laikinąją Lietuvos revoliucinę vyriausybę. Gruodžio 8 d. Vilniuje buvo suformuota Laikinoji revoliucinė darbininkų ir valstiečių vyriausybė, vadovaujama Vinco Mickevičiaus-Kapsuko. 1918 m. gruodžio 16 – 1919 m. sausio 7 d. ši vyriausybė buvo įsikūrusi Raudonosios armijos užimtame Daugpilyje. Gruodžio 16 d. Laikinoji revoliucinė vyriausybė paskelbė manifestą, kuriuo paskelbė vokiečių okupacinės kariuomenės valdžios panaikinimą, Lietuvos Tarybos paleidimą, valdžios perėjimą darbininkų deputatų taryboms ir Lietuvos Tarybų Respublikos įkūrimą. Tuo pačiu metu, gruodžio 15 d. tarybų valdžią Vilniuje paskelbė Prano Eidukevičiaus vadovaujama Vilniaus darbininkų deputatų taryba. Gruodžio 16 d. komunistai, Bundo nariai ir kairieji socialdemokratai surengė demonstraciją ir mitingą palaikantį Raudonąją armiją ir komunistų valdžią. Gruodžio 18 d. Vilniaus tarybos manifestas išleistas žydų, lietuvių, lenkų ir rusų kalba. Gruodžio 16-19 dienomis komunistų demonstracijos organizuotos ir kituose Lietuvos miestuose; kai kuriose gyvenvietėse taip pat kūrėsi darbininkų deputatų tarybos, kurios dažniausiai realios valdžios neturėjo. 1918 m. gruodžio 22 d. Tarybų Rusijos sovnarkomas pripažino Lietuvos Tarybų Respubliką (kartu su Tarybų Latvija). Netrukus Lietuvos Sovietų Respubliką pripažino vadinamosios Baltarusijos, Estijos, Ukrainos sovietų respublikos. 1918 m. gruodį – 1919 m. sausį raudonieji užėmė didžiąją Lietuvos dalį, iš kurios buvo išvesta vokiečių kariuomenė. Anksčiau sukurtos tarybos buvo išvaikytos ir sukurti revoliuciniai komitetai. Sausio 5 d. Raudonoji armija užėmė Vilnių, į kurį persikėlė ir V. Mickevičiaus-Kapsuko vyriausybė.
  • Ukraina
    Ukraina  – didžiausia Europos valstybė (neskaitant Rusijos), išsidėsčiusi Rytų Europoje. Pietuose ribojasi su Juodąja jūra, rytuose su Rusija, šiaurėje – Baltarusija, vakaruose – Vengrija, Lenkija ir Slovakija, o pietvakariuose – Rumunija ir Moldova.

    Valstybės modernioji istorija prasidėjo IX a., Ukrainai tapus senovės rytų slavų civilizacijos centru. Ši šalis, žinoma kaip Kijevo Rusia, tapo didžiausia ir galingiausia Europoje, tačiau XII a. iširo. Iškilus LDK, iki Liublino unijos buvo jos dalimi., o XVIII a. didžioji teritorijos dalis buvo įjungta į Rusijos imperijos sudėtį, mažesnioji – prijungta prie Austrijos-Vengrijos. Po chaotiško periodo, pilno nepertraukiamų kovų ir keleto nepasisekusių bandymų paskelbti nepriklausomybę (1917–1921), Ukraina 1922 m. tapo viena pirmųjų SSRS respublikų. Ukrainos SSR teritorija buvo praplėsta į vakarus per Antrąjį pasaulinį karą ir 1954 m., prijungus Krymą. 1945 m. Ukrainos SSR tapo viena pirmųjų Jungtinių Tautų narių. Ukraina atgavo nepriklausomybę sugriuvus SSRS 1991 m. Ukraina palaipsniui perėjo į rinkos ekonomiką, 8 metus patirdama recesiją. Pasibaigus šiam periodui, Ukrainos ekonomika ėmė staigiai augti, kasmet realiajam BVP padidėjant iki 8 procentų.