Žemėlapis - Sudanas (Republic of the Sudan)

Sudano vėliava

* Šis straipsnis – apie Afrikos valstybę. Apie geografinį regioną Afrikoje, žiūrėkite straipsnį Sudanas (regionas)

Sudano Respublika (Sudanas) – valstybė šiaurės rytų Afrikoje, viena didžiausių žemyne. Ribojasi su Egiptu šiaurėje, Eritrėja bei Etiopija rytuose, Pietų Sudanu pietuose, Centrinės Afrikos Respublika pietvakariuose, Čadu vakaruose ir Libija šiaurės vakaruose. Šiaurės rytuose prieina prie Raudonosios jūros.

Derlingiausios sritys prie Nilo upės šiaurės ir centriniame Sudane (vadinamoji Nubija) jau II tūkst. pr. m. e. sukūrė brandžią civilizaciją, kurios didelę dalį kultūros elementų perėmė iš savo šiaurino kaimyno Egipto. Senovėje čia klestėjo Kermos karalystė (II tūkst. pr. m. e.), Kušas (I tūkst. pr. m. e.). Pirmaisiais mūsų eros amžiais krašte plito krikščionybė. Apie III a. Kušo karalystė žlugo dėl klajoklių bedžų, nubų antpuolių.

Viduramžiais Nubijoje klestėjo krikščioniškos Makuros, Alodijos karalystės. Tuo pat metu vakariniame Sudane (Darfūre) susiformavo dar vienas civilizacijos židinys, inspiruotas Transsacharinės prekybos su šiaure. Ten pagoniškos gentys dadžiu sukūrė savo valstybę.

Po XIII a. krašte vis labiau įsitvirtino islamas: jis pakeitė krikščionybę Aukštutinėje Nubijoje ir pagonybę Darfūre. Pastarajame valdžią paėmė furų gentys, įkūrę Darfūro sultonatą. Pietinėje Nubijoje nuo XVI a. pradžios įsitvirtino nilotai fundžai, kurie čia sukūrė Senaro sultonatą ir ilgainiui arabizavosi. Tolesnė Sudano istorija vystėsi šiems dviem galingiems sultonatams konkuruojant tarpusavyje. Tarp jų buvo retai gyvenamas Kordofanas, kuris tapo tarsi buferine zona tarp dviejų musulmoniškų valstybių.

XIX a. II pusėje sustiprėjęs Egiptas šiaurėje vykdė ekspansiją į Sudano teritoriją, Egipto chedivai nukariavo istorinę Nubiją (Senarą), o pačioje amžiaus pabaigoje – ir Darfūrą. Tuo pat metu nukariautos ir dar piečiau gyvenusios (daugiausia nilotinės) gentys dab. Pietų Sudano teritorijoje. Nuo 1898 m. Sudanas tapo kondominiumu, valdomu bendrai britų ir egiptiečių.

Britų politika neskatino kultūrinio ir ekonominio teritorijos vieningumo, o atvirkščiai, didino atskirtį tarp skirtingų teritorijų. Ypač ši atskirtis išryškėjo tarp pietinio ir šiaurinio Sudano. Šiaurės Sudane buvo didžioji dalis valstybės miestų, o pietinėje dalyje vyravo kaimai. Daugelis šiaurinės Sudano dalies gyventojų buvo arabiškai kalbantys musulmonai (daugiausiai sunitai), o šalies pietuose vyravo juodaodžių tradiciniai vietiniai tikėjimai, nors buvo ir nemažai krikščionių. Sudane tuo metu buvo 597 gentys, kalbančios daugiau nei keturiais šimtais skirtingų kalbų ir dialektų,.

Dėl to nepriklausomybę 1956 m. iškovojęs Sudanas iš karto susidūrė su separatistinėmis nuotaikomis. 1956-1972 ir 1983–2005 m. vyko du Sudano pilietiniai karai tarp musulmoniškos šiaurės ir nilotiškų pietų. Tai lėmė, kad 1972 ir 2005 m. Pietų Sudanas įgijo autonomiją, o 2011 m. visiškai atsiskyrė nuo Sudano. Diktatoriškas Nubijos (Centrinio Sudano) arabų viešpatavimu paremtas režimas nuo XX a. paskutiniųjų dešimtmečių lėmė ir trintį su Darfūru vakaruose ir bedžais rytuose. Ši trintis išlieka aktuali iki mūsų dienų.