Mauritanija (Islamic Republic of Mauritania)
 |
 |
| Mauritanijos vėliava | |
Manoma, kad pirmieji sėslūs krašto gyventojai buvo bafūrai (šiuolaikinių irmagenų protėviai), tačiau čia daugiausia klajojo klajokliai. Pietrytinės žemės buvo Ganos imperijos įtakoje, su ja siejami Tegdausto miesto griuvėsiai. 1076 m. į kraštą įsiveržė arabų Almoravidų kariai. Jie nugalėjo Ganos imperiją ir palaipsniui arabizavo vietinius, daugiausia berberų kilmės, gyventojus. Šis procesas truko ilgai – berberai traukėsi į pietus, tolyn išstumdami juodaodžius. Dar XVII a. vid. berberai sukilo į Čar Bubos karą, bet jį pralaimėjo, ir arabų Beni Hasano gentis galutinai įsigalėjo dabartinės Mauritanijos žemėse. Pietinėje dalyje susikūrė Trarzos emyratas. Europiečiai (portugalai, ispanai) Mauritanijos pakrantėse pradėjo lankytis nuo XV a. vid. (Nuadibu kyšulį pasiekė 1441 m.). Po kelerių metų portugalai įkūrė Argino fortą, kur vykdė vergų prekybą. Vėliau pakrantėse dominavo ispanai, juos pakeitė olandai, prancūzai, britai. Buvo prekiaujama ne tik vergais, bet ir auksu, gumiarabiku, dramblio kaulu.
Dėl krašto skurdumo ir nuožmių gyventojų, aktyvesnė europiečių kolonizacija ilgai nebuvo vykdoma. Prancūzai labiau domėjosi Senegalo žemėmis ir ten dar XVII a. įsteigė Sen Lui koloniją. 1815 m. Vienos kongresas patvirtino prancūzų teises į pakrantę piečiau Nuadibu kyšulio. Kadangi Trarzos emyrai kėlė grėsmę prancūzams bei prekiavo su jų konkurentais britais, jie XIX a. vid. pradėjo kovas su maurais kitapus Senegalo upės. Situacija mažai kito iki pat XX a. pr., maurai realiai buvo Mauritanijos valdovais (nors teritorija ir priskirta Prancūzų Vakarų Afrikai). Vėliau prancūzai, pasinaudodami vidiniais Mauritanijos genčių karais, bandė kraštą užimti, 1903 m. sudarė Mauritanijos protektoriatą, bet susilaukė nuožmaus pasipriešinimo (ypač iš Adraro, kuris paskelbė prieš prancūzus džihadą). Apie 1920 m. kolonizatoriai jau sugebėjo įtvirtinti savo valdžią, nors klajoklių antpuoliai tebebuvo dažni iki pat 1935-40 m. Siekdami palaikyti valdžią, prancūzai buvo priversti remtis maurų genčių vadais, bendradarbiavo su Trarzos, Braknos, Adraro emyrais. Socialinė sankloda per kolonijinį laikotarpį mažai tepakito, tebepraktikuota oficialiai Prancūzijoje uždrausta vergovė. Teritorija tebebuvo administruojama iš Port Lui.
1946 m. Mauritanijai suteiktas užjūrio teritorijos statusas, 1957 m. įkurta sostinė Nuakšotas (vieta parinkta tarp maurų ir juodaodžių žemių), 1958 m. suteiktas autonominės respublikos statusas. Dėl etninių skirtumų šalies ateitis buvo miglota – maurai siekė jungtis prie Maroko, juodaodžiai – prie Malio ar Senegalo. Marokas priešinosi Mauritanijos valstybės įkūrimui. Visgi, Prancūzijoje išsilavinusio Moktaro Uldo Dados dėka sudaryta Mauritanijos persigrupavimo partija, kuri siekė nepriklausomos Mauritanijos valstybės.
1960 m. lapkričio 28 d. Mauritanija paskelbė nepriklausomybę. Dada tapo šalies prezidentu, o netrukus įvedė autokratinį valdymą. 1963 m. pradėta geležies rūdos gavyba tapo pagrindiniu šalies pelno šaltiniu. 1975 m. Mauritanija okupavo pietinę Vakarų Sacharos dalį, tačiau išlaidos karui ir Polisario partizanų vykdyti kasyklų ir geležinkelio antpuoliai visiškai nuskurdino šalį. 1978 m., po perversmo nušalinus Dadą, karas nutrauktas, o Mauritanijos teritorijas Vakarų Sacharoje užėmė Marokas. 1984 m. šalies vadovu tapo Maauja Uldas Sid Afmedas Taja, kuris valdė autokratiškai iki pat 2005 m. Jis buvo arabizacijos šalininkas, todėl pietinėje šalies dalyje kilo etniniai neramumai, 1989 m. peraugę į karą su Senegalu. Dėl to ~250 tūkst. juodaodžių persikėlė į Senegalą. Taja laikėsi gan liberalios politikos, palaikė santykius su Izraeliu, todėl įvairios islamistų grupuotės rengė perversmus. 2005 m., Tajai viešint Saudo Arabijoje, įvykdytas sėkmingas perversmas. Šalyje prasidėjo politinio nestabilumo laikotarpis, įvykdyti keli perversmai, rytinėse šalies pusėse suaktyvėjo Al-Kaeda veikla.
2006 m. birželio 26 d. vykusiame referendume 97 % persvara priimti konstitucijos pakeitimai, kurie apribojo vieno asmens prezidentavimo laikotarpį. 2007 m. kovo 11 d. įvyko pirmieji šalies demokratiški rinkimai, kuriuose prezidento kadenciją laimėjo Sidi Ould Cheikh Abdallahi. 2008 m. rugpjūčio 6 d. šalyje įvyko karinis perversmas, kurio metu kariuomenė suėmė šalies prezidentą, premjerą ir užsienio reikalų ministrą. Perversmo koordinatorius - generolas Mohamed Ould Abdel Aziz, kuris tapo laikinuoju šalies vadovu, o po metų išrinktas ir šalies prezidentu. 2019 m. prezidentu išrinktas kitas perversmo veikėjas Mohamed Ould Ghazouani.
