Centrinės Afrikos Respublika (Central African Republic)
 |
 |
| Centrinės Afrikos Respublikos vėliava | |
Per ikikolonijinį laikotarpį (iki XX a.) Centrinės Afrikos Respublikos teritorijoje egzistavo atskiri kultūriniai-istoriniai regionai, kurie vystėsi skirtingomis kryptimis. Pietvakarinė dalis, padengta Kongo džiunglėmis, aukštesnės kultūros neišvystė, tuo tarpu šiaurines Sudaninio klimato teritorijas labai stipriai veikė Sahelio civilizacija. Šiaurės vakarinė dabartinės respublikos dalis (gbajai) priklausė istoriniam Adamavos regionui, ir vietiniai gyventojai buvo laikomi kirdi dalimi. Šiauriausia valstybės teritorija buvo įtakojama Bagirmio valstybės kultūros.
XIX a. pradžioje teritorija tapo svarbiu vergų šaltiniu tiek Bagirmiui, tiek naujai susikūrusiam Adamavos emyratui. Pietrytinėje teritorijoje dar susikūrė Azandžių valstybė, kuri transportuodavo vergus į rytus. Tai nulėmė greitą teritorijos tuštėjimą.
CAR teritorijos kolonizacija prasidėjo 1889 m., kuomet iš pietryčių atvykęs Savorgnan de Brazza čia įkūrė Bangio gyvenvietę, kuri tapo Prancūzų Kongo dalimi. Vėlesnių ekspedicijų metu prancūzai pasiekė azandžių teritorijas, ir 1894 m. susitarė dėl sienų su Belgijos Kongu ir Vokietijos Kamerūnu. 1899 m. fiksuotos sienos su Britų Sudanu.
1904 m. bendroje Prancūzų Kongo kolonijoje išskirti trys administraciniai vienetai, kurių šiauriausias, – Ubangi-Šari – davė pradžią CAR teritorijai: tuo metu susiformavo siena su Kongo Respublika. Nors 1910 m. kolonijos vėl sujungtos į Prancūzijos Ekvatorinę Afriką, dalinimas išliko.
1958 m. Ubangi-Šari teritorijai buvo suteikta autonomija ir ji pavadinta Centrinės Afrikos Respublika. 1960 m. ji gavo nepriklausomybę nuo Prancūzijos, bet iš karto prasidėjo kova dėl valdžios. Prezidentu tapus prancūzų remiamam David Dacko, šalyje įvesta vienpartinė sistema.
1965 m. pabaigoje įvykus kariniam perversmui, valdžioje įsitvirtino Jean-Bédel Bokassa, kuris 1976 metų pabaigoje Respubliką paskelbė imperija, o save – imperatoriumi. 1979 metais Centrinės Afrikos imperija sužlugo, ir prancūzai į valdžią sugrąžino David Dacko.
1981 m. vėl įvyko perversmas, kurio metu į valdžią atėjo prezidentas Andrė Kolingba. Jis išleido naują konstituciją ir rėmė savo etninę grupę, jakoma, kuri sudarė vos 4 proc. šalies gyventojų, bet kuri jo valdymo laikais įsitvirtino svarbiausiuose postuose.
1993 m. kylant demokratiniams judėjimams ir didėjant spaudimui iš Vakarų valstybių, Kolingba leido demokratinius rinkimus, kuriuos laimėjo Ange-Félix Patassé, daugiausia remiamas šiaurės vakarinių šalies rajonų. Jis ėmė šalinti iš postų jakoma. Jo valdymo metu gausėjo skandalų, kurie kėlė visuomenės nepasitenkinimą. Nepaisant to 1999 m. Patasė perrinktas, kas inspiravo didžiulius neramumus visoje šalyje. 2002 m. į Čadą pabėgęs generolas Fransua Bozizė užpuolė valstybę, nuvertė Patasė, ir 2003 m. išrinktas šalies prezidentu.
