Azija (Asia)
Azija, didžiausia pasaulio dalis (~30 % viso sausumos ploto), čia gyvena apie 60 % pasaulio gyventojų. Su Europa sudaro Eurazijos žemyną. Riba tarp Azijos ir Europos žemynų nėra vienareikšmiai apibrėžta. Nuo Amerikos Aziją skiria Beringo sąsiauris. Nuo Afrikos – Sueco kanalas.
Absoliutinių aukščių atžvilgiu Azija – kontrastingiausia pasaulio dalis. Joje yra aukščiausia pasaulio viršūnė Džomolungma (8848 m, Himalajuose), giliausios įdubos, užlietos vandeniu, – Baikalo ežeras (gylis 1620 m), Negyvoji jūra (altitudė –395 m), ir sausa Turfano įduba (–154 m). Krantai mažai išraižyti.
Azijos paviršiuje vyrauja kalnai ir plokščiakalniai, jie užima ~3/4 viso ploto. Patys aukščiausi iš jų yra Pietų ir vidurio Azijoje. Azijos kalnai sudaro dvi dideles juostas. Pirmoji juosta prasideda nuo Mažosios Azijos, Armėnijos kalnynais ir eina į rytus per Irano kalnyną, Pamyrą, Karakorumą, Tibeto plokščiakalnį ir jį supančius Himalajų ir Kunluno kalnus, toliau pasuka į pietus ir pereina į Malajų salyną. Antroji juosta eina šiaurės rytų kryptimi per Tian Šanį, Pietų Sibiro kalnus (Altajų, Sajanus, Stano kalnyną), Džiugdžiūrą, Kolymos kalnyną iki Čiukčių pusiasalio. Šiaurės vakaruose prie jos šliejasi Vidurio Sibiro plokščiakalnis, atsišakoja Verchojansko ir Čerskio kalnagūbriai.
Tarp abiejų kalnų juostų plyti Centrinės Azijos aukštosios lygumos ir plokščiakalniai; iš rytų Centrinę Aziją supa Sinotibeto, Taichangšano, Janšano, D. Chingano kalnagūbriai. Azijos rytiniame pakraštyje yra Koriakų kalnynas, Sichote Alino, Mandžiurijos-Korėjos, Nanlingo ir Anamo kalnai. Salų, juosiančių Ramiojo vandenyno pakraščio jūras, paviršius daugiausia kalnuotas. Indostano ir Arabijos pusiasalius užima Dekano ir Sirijos-Arabijos plokščiakalniai.
~1/5 Azijos ploto užima lygumos (iki 200 m aukščio). Didžiausia lyguma – Vakarų Sibiro, pietuose pereinanti į Turano žemumą. Kitos lygumos užima jūrų pakrantes (Š. Sibiro, Janos-Indigirkos, Kolymos, Didžioji Kinijos) arba priekalnių įdubas (Mesopotamijos, Indo-Gango). Aukščiau iškilusios Centr. ir Vid. Azijos tarpukalnių lygumos (Kašgarijos, Džungarijos, Gobio, Caidamo, Ferganos).
Pagrindiniai Azijos kalnų ir lygumų bruožai susiformavo mezozojinės ir alpinės kalnodaros metu. Dabartinis reljefas susidarė dėl senovinių denudacijos procesų, vertikaliųjų ir horizontaliųjų Žemės plutos judesių neogene ir kvartere, erozijos ir nuosėdų kaupimosi. Sen. denudaciniai paviršiai geriausiai išliko Azijos kalnų vidinėse dalyse, Dekano, Sirijos-Arabijos, Vid. Sibiro plokščiakalniuose. Stipriausi neogeno ir kvartero vertikalieji judesiai buvo Pamyre, Tibete, Himalajuose, Kopetdage, Ferganos kalnagūbryje, Tian Šanyje, Gisaro Alajuje. Intensyvi erozija daugelį sen. plokščiakalnių labai suskaidė; gilių tarpeklių yra Pamyre, Tibete, Himalajuose, Kunlūne, V. Sajane, Stano kalnyne, Čerskio kalnagūbryje, Vakarų Azijos kalnynuose. Didelius Vid. ir Centr. Azijos plotus (ypač Chvangchės baseine) dengia liosas. Yra vadinamų bjauriųjų žemių (bedlendų), dykumose – eolinių, klinčių ir gipso paplitimo vietose – karstinių reljefo formų. Šiaurės vakarų Azija į šiaurę nuo 60° š. pl. kvartere buvo apledėjusi. Į rytus nuo Chatangos upės buvo tik pavienių apledėjimo židinių. Kitose Azijos dalyse senovinių ledyninės kilmės reljefo formų yra aukštikalnėse. Didelę įtaką reljefo formavimuisi turėjo vulkanizmas. Sen. lavų paviršių ir magmos klodų intarpų yra Indostane ir Vid. Sibire. Dabar vulkanų daugiausia R. Azijos salose, Kamčiatkoje, Filipinuose, Didžiosiose ir Mažosiose Sundos.
