Togas (Togolese Republic)
 |
 |
| Togo vėliava | |
* Dar žiūrėti: Vergų krantas (Benino civilizacija)''
Dabartinio Togo teritorijos pietinėje dalyje nuo seno vystėsi Benino civilizacija. Pietinis Togas, pietryčių Gana ir Beninas sudarė šios civilizacijos kultūrinį regioną, kuris nuo XVI a. vadintas Vergų krantu. Čia gyveno įvairios gbe grupės tautos. Dabartinio Togo teritorija buvo apgyvendinta daugiausia eve tautos, kuri išvystė aukšto lygio kultūrą ir sukūrė ankstyvuosius politinius darinius. Šiek tiek šiauriau jorubai sukūrė Atakpamės valstybę. Pakrantėje, netoli dabartinio Anecho uosto smulkias valstybėles sukūrė genai. Šiaurinė Togo dalis buvo daugiau veikiama iš Sahelio civilizacijos (daugiausia iš mosių valstybių). Ten susikūrė gentinės karalystės Basari, Kabu, Čokosi (su centru Mango), Kotokoli (su centru Sokodėje).
Europiečiai (portugalai ir olandai) Vergų kranto pakrantėje pasirodė XV a. XVII a. europiečiai dalį Vergų kranto (dabartinio Benino pakrantę) pavertė vienu stambiausiu vergų prekybos tašku, tuo tarpu dabartinio Togo pakrantė dėl natūralių uostų pakrantėje trūkumų palyginus ilgai liko nekolonizuota. Britų imperijai įsitvirtinus Akanalande (Ganoje) vakaruose, o Prancūzijos imperijai - Dahomėjoje rytuose, XIX a. pabaigoje Vokietija įsiterpė tarp jų. Negaudami sutikimo įsikurti iš vietos pakrančių karalysčių - Anecho ir Agbodrafo, vokiečiai sudarė sutartį su mažo Togo kaimelio vaduku, ir tai davė pradžią jų kolonijai, o kartu šalies pavadinimui.
Sverbdamiesi į šalį gilyn, vokiečiai gavo teritorijas vakaruose iki pat Voltos upės ir suformavo Togolando koloniją. 1918 m., Vokietijai pralaimėjus karą, Togolandas buvo padalintas išilgai tarp Britanijos ir Prancūzijos. Vakarinė dalis (Britų Togolendas) ilgainiui buvo integruotas į Ganą (beveik sutampa su jos Voltos provincija), o Prancūzija išlaikė teritoriją kaip atskirą koloniją - Prancūzijos Togolandą. Nepriklausoma Togas tapo 1960 m. balandžio 27 d. Netrukus po nepriklausomybės šalyje įsigalėjo diktatūra, ir 1967 m. į valdžią atėjo diktatorius gen. Étienne Eyadéma, sugebėjęs išsilaikyti iki mirties. Jam mirus 2005 m. valdžią paveldėjo jo sūnus Faure Gnassingbé.
